Neišrankūs mano Šklėriai -
Žiba lopais žvirgždynėliai,    
Žvalgos pušys virš laukų
Titnagėliais apsėtų.
Jos neaukštos ir šakotos,
Rievių raukšlėm išvagotos,    
Šaukia, ūžia, ošia vėjuj -
Pilnas aimanų dangus.

Daugel kartų jas regėjau
Šitaip priimant žaibus.

Kas išdrįso, o pušelės,
Šklėrių lauko rūtos žalios,
Jus kaip akmenį aplenkti -
Nepraleiskite per slenkstį.

Po audrų kaip po karų -
Kryžiai ir ramybė.
Laukuose pušis regiu -
Liko, apsigynė.
Nemunėliai į balas
Nuplukdina lietų,
Nurengia dangus skaras,
Kad širdis atlėgtų.

Prie pušelės vaikas bėga,
Mažos pėdos žemėn lieka...
Ir užgieda vieversys -
Pailsės laukų pušis...