Nemeilės skausmas... Gal jį pramaniau?
Tai ne liga, ne badas.Tai – vienatvė,
Kurios lyg mirštant kaupias vis tirščiau,
Nes siela jaučia, akys ko nematė.

Esi?.. Nesi?.. Aš tau esu? Nesu.
Vienam laike, vienoj erdvėj – be ryšio.
Tyloj nėra nei melo, nei tiesų,
Tiktai užuomina, kad į pradžias negrįšim.

Iš vieno taško daros du keliai
Ir jie kas žingsnis viens nuo kito bėga.
Ar numarint, ar už klaidas atleist?
Nors kas aš tau? Tarnaitė? Vergė? Niekas.

Ne tas scenarijus. Netinkantis vaidmuo.
Ne tas lygmuo. Tik jūros marios skausmo.
Maniau, gali nuo šmėklų išvaduot,
Bet tu tasai, kur dar labiau sukausto.

Nei bėgt, nei rėkt. Pati juk sutikau.
Pati atsidaviau. Ir vyliaus, ir tikėjau.
Tebesvajoju švelniai prisiglaust,
Bet glėbyje tik gūsis šalto vėjo.