Juk būna
Juk būna,
kad medžių lapai virpa nuo vėjo.
Kartais žiūri į dangų lyg klaustų: jau krist?
O pavėsyje slepiasi blyškūs žolės šešėliai
ir nežino, kad lapams nukritus
jie saulės sulauks.
Tik pro abejingą šakų mirgėjimą
vis sunkiau ir sunkiau jiems šviesą išvyst.
Ir nuvysta kantrybė žolės.
Ir pravirksta lietus.
Nukrinta.
Miršta.
Ne, tai medžių pumpurai ir žolės daigeliai -
pavasarinis džiaugsmas
rudenį ant žemės susitinka.
- - -
Tačiau...
Kartais medžių lapai virpa be vėjo.
Kodėl?
Drebule, drebulėle...