kai kartą norėjau suvienyt Pasaulį
niekas manim nepatikėjo
ko čia knisiesi tam mėšle lyg kiaulė
keli pesimistai pridėjo

sakau jiems gerai kad nebūtų karo
jie žiūri kažkaip abejingai
ir koks tau brolyti iš šito „navaras“
paklausė vienas dar tingiai

noriu sakau kad žmogus žmogų mylėtų
ir skausmo ašaros džiūtų
jie sako nebrangai mes perkame meilę
svarbu tik kad „babkių“ netrūktų

aiškinu jiems ne turtuose Laimė
ne aukse tikros vertybės
jie sako nepyk bet tu kaimų kaimas
kad tauziji tokias kvailybes

bandžiau užsimint apie Tiesą Vienybę
Tikėjimą Viltį ir Meilę
tie žodžiai atrodo jiems šiknon įgnybė
vos sveiką išnešiau kailį

dar aiškinęs būčiau apie Evoliucijos kelią
ne tą kur nuo chebros tos skuodžiau
bet nuo bėgimo lig šiol sąnarius gelia
nelengva būt pranašu lietuviškam sodžiuj