Ta vienatvė skaudžiai gelę, tarsi širšės lizdą velę.
Draugė tamsa šale prie lango rymoja, laukia sutemų klajonių.
Spindi iš toli žvaigždė ryški... kad man ją nuskint... kad man ją paliest...
dabar tik mano aidai kalbina ir guodžia, kartkartėmis užtraukdami skaudžią giesmę vienumos.
Su lyg paskutiniu šešėliu palydėsiu iš šios žemės lyg sutemos, kai jau nieks daugiau neberymos.