Aš pamilau Tavy Šekspyrą
Ir supratau – aistros audroj klaidino švyturio šviesa.
Juk Tu mane tik žodžiais apkabinęs,
Lyg angelu saldžianakty žavėjaisi kita.

Ne dangiškųjų deimantų aš troškau –
Žvaigždes pati pasiekt galiu.
Svajodama Tavo glėby aš pasodoblį šokau,-
Nepyk, apsigavau tikėjimu dar nebrandžių dienų.

Tarytum uždraustos ugnies netekęs Prometėjus
Tiek metų bučinį nuo vėjų saugojusi Tau,
Devintą nuodėmę tegiedančiu paukščiu tapau
Po skrydžio širma gėdai pasislėpus.

Dabar supratusi jausmų šaradą painią,
Širdis keiksnoja jaunatviškąją meilę.