Jos atveria nakties juodymę,
Blakstienų raizginiu painiu sugaudamos mėnulį,
Paženklindamos suodžiais pabirais kaktas ateinančių.
Dugne jų išsilieja mirę ežerai,
Apsemdami mūsų sulopyto rytojaus pievas
Su baltomis avelėmis smėlėtais snukučiais,
Vis skabančiomis skambančią idilę...
Dar vakar geriant tirštą gervuogių vyną sakiau tau,
Kad myliu tą šiurkštų vilnos kutenimą,
Dabar, išvyta iš rojaus basikomis žinau,
Jog mylėsiu tik tavo akiduobių gylį,
Spindėjimą grimztančių laiko korio akimirkų
Daugiau nematysiu. Temsta..................