Sužlugo vaikiškos svajonės,
Susprogo meilės kamuolys,
Ištryško ašara vaikelio,
Jo liūdnos akys ir širdis
Vis ieško su viltim kasdieną
Ir tikisi, kad grįš mama.
Jis valgo rupią duoną
Ir džiaugiasi turėdamas nors ją.
Jis glaudžia prie krūtinės žaislą,
Kuris nušiuręs, negražus,
O, kai užaugs, sakys jis tostą:
„Už paliktus mamų vaikus“...