Per ilgai buvai visu mano pasauliu,
O aš tau buvau tik menkutė jo dalis.
Kai nori – pažaidi, kai nereikia, kaip
Žaislą meti.

Bet ar žinojai, kad žaislai irgi jaučia,
Numesti į kampą tyliai verkia,
Apkabinami tavo glėby užsimerkia?

Senoje dulkėtoje palėpėje tarp
Voratinklių gijų naktimis žmonės-žaislai
Atgyja ir tyliai šnabžda vienas kitam,
Kaip skaudu būt užmirštam.