Laiškai pagelsta, blunka atvirukai,
Į užmarštį išeina ir veidai.
Bet kartais įbrendi į laiko rūką
Ir vėl girdi, iš naujo pamatai.

Gal kelia šypseną, o gal sugildo,
Tai buvo ir užbraukti negali.
Mums reikalingi sugrįžimo tiltai
Pareit, pabūti tolioje šaly.

Kaip gera prisiglaust prie laiško seno,
Skaityti susiliejusias raides.
Juk ten, juose mūs praeitis gyvena,
Be jos, žinau, nebūna ateities.