Tavo švarko sagos alsuoja aguonom.
Laukai neišskinti, saulėj išbrinkę.
Svaigina ir varsto, nuodija mintį.
Snaudžia ant stalo  medus.
Aš giltine pievomis bridau...

Į akmenis suskaldžiau dalgį.
Paparčiai iš kišenių svyra
Ir plečiasi nyki skylė.
O tau ant delno mėnuo kyla,
Ir tolsta – nežinoma linkme.

Nebegaliu pavyti – išsikvėpę
Mildos kvepalai.
Čirenti žvirbliu mėginu.
Bet veriasi tylos nasrai –
Aguonpienio upe virstu.

Dabar Tu – mano Giltinė.