kada nelieka laiko net sustoti
nartusis žirgas veržiasi į nieką
vadintas valdovu dienų besočiu
skaičiuoja sau ir nežinia kiek lieka

dar neskaičiuotų rytmečių nakties glamonių
kai liūdesys saldus ir vėl aplanko
pliki kai žvelgia lapkričio dirvonai
kai debesys žemi uždengę dangų

skaičiuot ir aš galiu kurie praėję
gyvom akimirkom pažvelgę klausia
kiek troškau daug kiek daug norėjau
kryžmi žaibai supjausto dangų blankų

kam visa tai sprangus klaustukas
pikti šešėliai į šalis pasprunka