(tęsinys)
. Oi tu mergela lelyjela
Ar aisi už many bernužėlio…

Dainuoja, liuli, ūžauja daina
Miškais, laukais, per baltą smėlį,
Kliudydama net pilką akmenėlį.
O Dieve, negi iš tiesų ir tu,
Kaip džiaugsmo ašara aky,
Su karieta kartu?
Net užmiršti, kad tai ne karieta.
Važiuoji jos sudužusia šuke,
Gražiai pušim Dzūkijos padabinta –
Po ratais numesti Ūlos krantai
Ir Merkio ąžuoliniai tiltai.
Kas sakė, kad šilų krašte
Nemoka žvaigždės krist į širdis?
Esą, skandinasi ir gęsta Nemune –
Nei mato jas,
Nei girdi kas...
O, neteisybė! Karieta neleis
Tau šitaip jaukti šviesų protą –
Kalneliais mūsų tėviškės kuprotos,
O ašarotos – šuliniais giliais...
Važiuoja, liuli, mėto stoteles
It auksinus iš elgetos kišenės.
Tai bent, Dzievuliau, karieta,
Keleliai dulka ir daina
Užspringt gerklėj negali...

. Ar aisi už many bernužėlio
Ar tu būsi mano priesagėlė

Pas mus kalneliai kakaviniai...

VIDINIS:
Tegu tai būna įžanga, vežėjau.
Norėtųsi, kad šitaip ir toliau.
Daug rūpesčių širdy.
Ir baimių...
Dalykai šie nebūna atskirti.
Badžiau daugkart gyvent iš naujo,
Bet kas iš to? –
Eini, o iš paskos girdi –
Važiuoja, girgžda karieta,
Net nežinai, ką sieloje,
Ką širdyje neši,
O juo labiau, kokie likimai
Laukia kelyje.
Anąsyk žiū, –
Gal tyčia ar netyčia –
Prie mano kelio
Dievulis akmenėlį parideno.
Gali nepatikėt, žmogau,
Tačiau bent paklausyk...

DIEVAS:
Prisėsk, Vidini. Ir mintyk...
Argi svarbu, kaip pasakysi žodį
Ar kaip istorikas atrodys tavo piešiny?
Kvailiai išeina net savęs ieškoti,
Skandinasi it varlės Savęspi,
O tu prisėdęs būki ponas.
Nepatikėk istorinėm tiesom –
Jau baigias tavo maratonas,
Beje, ilgesnis,
o šlovės
Į Vilnių, kaip kadaise į Atėnus,
Jis, mano mielas – neatneš.
Užmiršk, kas tu.
Manyk, kad Dievas
Ir pabandyk suvokti –
Lengva jam ar nelabai.
Pasibaigė juk jaunos dienos –
Net pats paklausi:
Dieve, kam laikai?
Tau rūpi Einvardas Dūdavičius?
Kaip jis atrodys piešiny?
Štai popierius, pieštukas...
Trupinėlis laiko.
Neaušinki burnos.
Paišyk...

VEŽĖJAS:
Ir nupiešei.
Tik gal per daug ilgai sėdėjai
Ant Dievo paridento tau akmens.
Ištrūkęs vėjas plėšė piešinį ir – ką?
Pateko į istoriko rankas.
Sakai, kad vardas Einvardas.
Sakai, kad pavardė Dūdavičius.
Nenori žmonės jo girdėti:
Esą užtenka mums turėti
Edvardą Gudavičių.
Tai jis – istorikas tautos –
Ir Mindaugą karalių
Už parankės laikęs...
Net liepos šventėse
Jis pirmas prie karaliaus stalo.
Bet... jeigu su Dievu kalbėjęs,
Gal tu arčiau tiesios.
Dar liko posmas iš dainos,
O ji, kaip ir gyvenimas,
Dainuojama lig pabaigos.

. Pas mus kalneliai kakaviniai,
O akmenėliai sidabriniai

Balalės žydzi žaliais šilkais
Iš viduries vecas balci perlai.