Šiąnakt aš negaliu miegoti,
kai byra vyšnios žemėn rubinu,
kai vėjy plaikstos smilgos
dulkėtų pakelių skausmu.

Baltų bijūnų ašaros nubyra,
lyg baltas skausmo debesis
žydram srovenime ir išgyvenime
melsvųjų lauko lubinų.

Esybėj šio peizažo mano siela
gyvenimo saulėlydžio padangę dažo...
Panašūs jie į mano širdį, kraujo lašą,
kurie giliai giliai gyvybę neša.

Negaila man, byrėk, širdie, kas vakarą
rausvais saulėlydžių gyvenimo gaisais.
Tarytum pajuntu užpūtus dar vieną žvakę,
gerai, kad toji žvakė tiktai - lauko lubinai.

Nubėgsiu rudenio miglom per pievas,
laisvai atvėrus savo namo langines.
Dar vienąkart, o gal ir paskutinį
saulėlydžio dainoj nurimsiu vyšnių rubine.