Dar ieškau
Žemėj ir savy
To man vienintelio,
Kuris turėtų būti
Įrėmintas į atvaizdą
Ir paliktas nusišypsoti manimi
Kitiems laikams, tikėjimams.
Net tuščiai vietai,
Iš kur į savo atvaizdą einu...
Sustok, žmogau,
Gal tas vienintelis – jau tu?

... Sustabdė žirgą raitelis.
Pastojo kelią.
Ir kaip seniai išmoktą poterį girdžiu:
– Įrėmintas į atvaizdą aš tavo.
Už ką tokia bausmė?
Juk gyvenau ne aš, o tu.
Gesinki savo šypseną nuo mano lūpų,
Man leiski piešti atvaizdą savim,
Gyventi už save
Nemėgdžiojant kitų.
O tau – sudie!
Tapsėk į baltą smėlį,
Autoportretą
            nusinešdamas
                           dangun.