Nesustojai, kai vijos godus Hado upės šešėlis –
Tavo įspaudus smėly skaičiavo atklydus vėsa.
Nesustojai, nors akmenys kojas lyg bitės sugėlė
Ir už kalno čiurleno numirusio draugo daina.

Nekalbėjai, kai klausė Tavęs nepažįstamas bosas–-
Paskubėdamas sraige nematančia šliaužei pirmyn,
O reikėjo sustot ir į delnus reikšmingai pakosėt:
Gal suspėčiau Tave nuo šešėlio uždengti savim.