Neįsijausk, Žodis galingesnis už Esmo žaibus,
jis suteikia regimybę, nepagrįstą viltį,
neįvykdomą svajonę.
Mes, Žodžio vaikai, ilgimės Esmo žaibo kirčio,
bet kartu ir bijome tame kirtyje išnykti.
Žodis - apgaulingas,
išveda mirtingąjį
į Edeno sodus, į amžinybę,
bet jis ir pats nėra amžinybė,
iliuzijos skraiste apvelka
mirtingojo akis,
bet širdies neapgausi,
ji -  
tas gurvolėlis, kuris ilgisi,
kuris gyvena nerime,
kartu pabėgdami nuo supančios
tylios tikrovės,
sąmonė, protas
bando į užmarštį
nugramzdinti
baltapūkio debesėlio žavesį,
nuogo žaibo kirčio
siaubą,
aistroje
mylimosios rožinę atlaso odą.