taip sėdėjom gal tūkstantį metų
iš puodelių avietėm kvepėjo
tavo veidas palinkęs į  saulę
apie vakarą ilgą tylėjo
taip sėdėjom gal tūkstantį metų
žmonės ėjo ir ėjo
tiktai mudu kaip varvantį medų
lipnų ilgesį tolin lydėjom
taip be garso be aido
be spalvų ir be formų
viens kitu išsitepę
gal jau tūkstantį metų sėdėjom