Lyg spardytą kepurę širdį tiesia
žmogaus šešėlis, einantis gatve.
Akimirką sublizgus šviesią
pagauna greit vikria ranka.

Atsargiai įdeda į širdį
ir dairosi aplink lėtai,
bestumdamas tik vieną mintį,
gal ką paduos artėjantys veidai.

Pavargęs grįžta į namus,
devyniskart rakina spyną.
Ant stalo sudeda lobius,
atodūsiui suplėšant tylą.

Trys žvilgsniai ir dvi šypsenos.