Našlaičių neskinu –
Su žemės grumsteliu
Keliu į saują
Ir nuostabus gėlynas auga.  
Šaunu, kuomet ant delno
Stebuklą palaikai –
Ne raukšlės juo,
O nemunėliai plaukia –
Sunkiausią nuoskaudą išplauna,
Vėl žodyje sugrįžta
Pagiedoti vyturiai.

O, trupinėliai žemiškos būties!
Ar daug reikėjo, kad paliesčiau dangų?
Ir akmenėliai greit čiulbės.
O greit,
Kai nemokėsiu
         panešiot
                   ant rankų.