Gilėja prarajos ir pakraščiai
ištirpsta horizonto iškreipimuos
rainelėse linguoja amžinai
laivai atvedę pamišimą
į mūsų uostus pamirštus žiemų
sukaltos žaidžiančio demiurgo
vis plaukia skiedros iš namų
pavogusios eiles nekurtas
dar nesapnuotas paslapčių kūrėjo
lentosna įsikibusias tvirtai
joms pusę šypsnio ištiesia morfėjas
kad miglą sužvejotume tinklais
į denį trauktume vandens garus
į šešėlius miglos sulindusias mintis
ir kad nebūtų taip skaudu
tik skiedra eiti bangomis