Vėjuose jau
Visuose buvau,
Perpūstas jų lig – senatvės,
Ligi kaulų, po apkritusia oda.

Ir sustojo –
            nepučia daugiau.

Žiūri į akis
Tie vėjai keturi,
Akys supasi
Apspangusioje ūkanoj...
Ak, kaip miela,
Kad nors atilsyje suprantu –
Mano laikas visuomet kartu.
Be manęs jam,
Kaip ir man be jo –
Nei dangus, nei pragaras
Neleidžia būti.
O šiandieną
Džiaugias kosmosas aky,
Ūkanos gėlėm pražydę...
Sako, vėl po truputį grįžtu
Į save kaip
Į vaikystę.