ašarota naktis už parankės su vėju
neviltis lange ir už lango noksta
tyla ir tamsa beprasmė užlieja
bijok naktų sūnau kurios neišaušta
kažkada mama man kalbėjo
prieš tai kai į šilą dūlėti išėjo
gal tai ji ašarotu vėju beldžiasi į vidų
atgimusi pušų šnarėjime
ramybės smiltyje neradusi
tyla į mano bebalsį šauksmą atsiliepusi
žinau sūneli jog skauda
jei neskaudėtų ar būčiau skubėjusi
ašarotu vėju naktyje kuri neaušta
rymok sūnau į tylą įsiklausęs
jauti mes vėl abu artėjame
kažkuo kitu
ne akmenyje žodžiu įrėžtu