Prapliumpa, ir pats nežinai, ar tai gyvas, ar miręs vanduo,
Tik jauti, kad tuoj būsi išplautas iš nuolat pilkėjančio miesto,
Kur čia protarpiais lengva, čia gelia sapnuoti,
Kur čia protarpiais mirštama, gimstama, bet niekad nesikeičia vyksmas.

Ir atrodo, ne tu čia, ne taip gyvenai,
Tik kažkas nepaliaudamas rašo banalų kvailoką eilėraštį.
Sužaibuoja, nugriaudžia, nutyksta, ir taries, danguje jau matai
Dievo akį kasdien vis labiau poetėjančio.