Iš perlo vėrinių sudurtas gyvenimas
Lyg kriauklė, nešama vandens.
Knygų puslapiuose aprašytos moterys,
Gavusios lelijas šventas.

Kiek jų buvo – jis neskaičiuoja,
Skaičiuoja jausmų vėrinys.
Kiek vėriny nebaigtų sudūrimų,
Tiek jo gyvenime verkiančių damų

Žvakių šviesa švytury jau gęsta,
Krinta aš rankų viltis.
Dūžta svajonės iš lėto –
Verks vėl moterys per naktis.

Vyno taurė sustings minčių puslapiuose,
Jausmų vėrinys bus išmestas į jūrą.
Jis neprisimins nei lūpų... vardų...
O jos neužmirš terasoj nuskambėjusių jo žodžių...