Akacijos šakutę nuskynei man kadais...
Mes žaidėme rugpjūty žvaigždžių šviesiais vardais...
Žydėjo mėnesienoj tau akys ir veidai,
Kai paslaptį ne vieną atskleidęs supratai.

Ta vasara atėjus, pripylė daug žiedų,
Ir lėkė karštas vėjas viršūnėmis beržų.
Bet ko dabar tu lauki, ko vėjo paprašei?
Į sutemas vienplaukis išėjęs, ko dairais?

Akacijos jau žydi, o vasara dar bus,                                        
Nors vėjas pasiklydęs išpurtė jų lapus.
Vėl žydinčią šakutę nuskinki kaip kadais,                      
Ateis rugpjūtis – žaisim žvaigždžių šviesiais vardais.