skaidraus kaip niekad vakaro dagaus negaili
prisiminimų liūtys verkiančios tavim
aš sugrįžtu nes taip turėjo būti
vėl permirkau tavim
pusiaukelėj eilinį kartą vėjas šaipos
pritrūko vieno žingsnio įkandin
tikėjimo kad dar ne paskutinis mūšis
bet pievos rudenin
ir basakojė be gėlių vainiko eina
atgal tarytum nebūtin
nes kas turėjo gimti žuvo
ne saule
įkvėpė naktim