Nejau manei,
                     Kad gal išnykęs,
                     Jau neišgirsi tu manęs?
                     Aš netikiu lemtim NYKIMO
                     Kol oras, kol lietus,
                     Kol danguje
                     Tiek daug spalvų,
                     O sodai žydi
                     Kaip pražilusi galva.
                     Net ir tuomet,
                     Kai negalėsiu žmogumi ateiti –
                     Atpūsiu vėju, dulke, smėlio smiltele,
                     O gal prie lango pušele užaugsiu,
                     Kad va ir šitokį pažintumei mane.
                     Juk supranti,
                     Net žodžiai šie –
                     Jie irgi dils judėjimo būty.
                     Man regisi, kad nieko taip gražaus nėra,
                     Kaip nesustoti einančio kelyj.
                     Aš būtent šitokia lemtim tikiu.
                     Ir ar svarbu,
                     Kaip kas gražiau pasako?
                     Einu dienom, naktim, sapnais
                     Ir gyvenu
                     Kaip Dievas be ribų,
                     Net jeigu be dangaus –
                     Su juo kartu
                     Vieninteliuose namuose
                     Visatos…