Lalantys vaikai pakrančių melduose,
Paišinais veidais nusėdus vakaro meduotoms dulkėm.
Laukakmeniais grįstas upės šlapias kelias alma,
Laumžirgio sparnų rūku matuotas ir neišmatuotas...
Pirštuos stringa mojinės maldos karolių virsmas žodžiais,
Maldantis rytojų, vyšniom sirpstantį nedrąsiai.
Gailesys palieka vaivorynuos ir akių drumstam dugne,
Saulei išsisėjus strazdanom vaikystės, nebegrįžtančios net pasakomis.