Tu tarsi angelas baltais sparnais
Pasipuošusi ramybės nėriniais.
Žemė tau atstoja rojų,
O gūdi naktis – rytojų.

Grakštūs judesiai ir žvilgsnis įstabus
Minią praskiria į šonus.
Saulei patekėjus visagalis Laikas nepabus
Nors ir

O Harmonija! Ar tu sukūrei tokį gėrį?
Ar tu jį atvedei čionai?
Tą akių gilumą, mėlį...
Neatimk, neužspalvinki juodai...

Neišnyk, iliuzija manoji,
Dar per trumpai tu čia klajoji.