Žolynais apkerojus oda,
     Ažūras plaikstos ties jos užkulniais,
Akyse bręstančios svajonės
     Siūbuoja mėlynais linais.

Dvi kalvos pievoje puikuojas,
     Aukščiu svaigina praeivius,
O vidury auksinės pievos
     Šaltinis trykšta nuostabus.

Jai vardą Sutvėrėjas davė
     Ji – moteris – aukštybių kalinė,
Pabėgus iš Edeno sodų
     Nusprendė skęsti nuodėmėj.