Slenka vakaras baltu rūku,
Jau seniai medžiuos vėjas nurimo.
Ateini iš vienatvės takų,
Tyliai lauki jausmų pritarimo.

Nutekėjo svaja upeliu
Ir jaunystė seniai nužydėjo.
Patikėti lig šiol negaliu,
Kad pavasaris grįžti galėjo.

Mūsų obelys puošias baltai,
Pinam savo svajonių vainiką.
Tu iš naujo mane suradai
Ir krūtinėj šešėliai išnyko.

O, kokia mūsų meilė gili,
Jeigu rudenio soduose žydi.
Kai dangus, rodos, taip netoli,
Vaivos juostoj vardai užrašyti.