Ryto miglą išbarstė vėjai.
Su miškais ežerai nubudo.
Tu pernakt lig dabar stovėjai
su viltim atpažinti Budą,
bet iš valties lipo Alachas
arba dar kažkoks kitas Dievas –
tau – nei viso gero, nei labas.
Išėjai į rasotas pievas.
Nuo žolės prašviesėjo protas
ir išduotas it Kristus Judo
supratai, kad esi kuprotas.
Tyliai stovint, rodyklės juda,
kol ištirpsta į nieko saują.
Dar įtraukęs miglos, išpūsi,
užsikiši už skverno sau ją,
nes tavęs į namus grįš pusė.