Kelios pastabos įžangai į virtualiosios kūrybos almanacho DVI UOGOS recenziją

Pirmiausia nustembi – netikėtas, prasmingas pavadinimas, nesaloniniai fotoportretai, nerealios (ir nerealistinės) iliustracijos, puiki poligrafinė išvaizda.Trumpai drūtai: geras daiktas. Ne visai trumpai: stipri intelektinės energijos koncentracija, sutelkta į vis dėlto dar nepakeičiamą popierių. Ne visai drūtai: minčių viražai ir sielų plazdesiai, savo kūrybinių galių išraiška...
Daug apie kūrėjus byloja savita anketa – keli atsakymai į kelis klausimus. Taip, taip, visi – ne iš kelmo spirti skruzdėliukai...

PESIMISTO ŽVILGSNIU
Kažkokie kliedesiai, fantasmagorija. Fata morgana. Kažkokie pusžodžiai, ženklai. Morzės abėcėlė. Atrodo, nežino, kad lietuvių kalboje egzistuoja taškai, kableliai, linksniai, didžiosios raidės etc. Kur sakinių pradžios, kur pabaigos? Beryšiai žodžiai negali sukurti rišlaus teksto. Sakysit, postmodernizmas? Paprasčiausias išsidirbinėjimas. Ką pasakytų Bučys, Daujotytė, Tutlytė? Pagaliau ar galima nors vieną eilėraštį išmokti mintinai? Atsiprašau...

OPTIMISTO ŽVILGSNIU
Patinka. Netikėta, gilu. Kiek Lietuvoje dar nežinomų poetų... Akibrokštas oficialiai literatūrinei spaudai. Eilėraščiai – ne gamtos aprašinėjimai, o pasąmonės srauto, metaforų, asociacijų, užuominų gaivalai, žodžių ir garsų žaismės, vietomis – skambesio ir prasmių magija. Visi nepaprasti, ne eiliakaliai, o žodžio meistrai, blogiausiu atveju – pameistriai, kuriems dar yra kur augti, šakotis, sirpinti savo uogeles... Ypač patiko Barabas, Cieksas Žalbungis, Deimantė, Gediminas, Gia, Guapo, Lėlininkas, Margarita, Medis, Moli, Ramunė, Savage, Semema (kažkur, gal Vilniaus skersgatviuose, Žvėryne matytas šis prisiminimų ūkuose skendintis veidas), Vaivorų naktys, Aurimaz etc. Vyriškoji dalis, atrodo, nusveria moteriškąją. Ką gi, mokam ne tik akmenis į kalną ridenti bei arklides kuopti...

REZIUMĖ
Įdomu, kad virtualiojoje poezijoje ne vienas bando išspausti kažką daugiau ir kuria grafinį vaizdą – taures, gėles, laikrodžius etc. Tai, rodos, ne kas kita, kaip pataikavimas vadinamajai vizualiajai kūrybai. Ar būtina? Architektūros linijos nepaslėps prastai išdegtų plytų. Tačiau almanacho kūrėjams tai, matyt, įdomu, juoba, kad rašant kompiuteriu – nesunkiai pavyksta. Tad ir „žaidžiama“...

Norisi pasakyti AČIŪ idėjos autoriams. Jūs este išties šaunūs žoliaėdžiai ir šienpjoviai. Juk anot Vyno (kažkodėl ne Vynuogės), kūriniai tampa tikri, kai sudedami į knygą, tad ir leiskime knygas, paleisdami nuo grandinės savo alkanus šunis – vaizduotę...