Apkvaitęs protas vilnimis bėgioja,
Šuoliuoja kupromis bangų,
Pavargęs ties krantu sustoja,
Pametęs horizontą iš akių.

Staiga nauja jėga pargriauna,
Į glėbį jūros bloškia su jėga,
Į burną smilčių grikšinčių priplauna –
Ištarti žodžių spengiančių jau nevalia.

Pridusęs smiltimis alsuoja sunkiai,
Ir sklaidosi jaunystė virš bangų.
Ant kranto tysantį šešėlį
Pribaigia kilus saulė iš rytų.