Nerimastinga vieniša širdis
Pulsuoja nenustojusi troškimų.
Ji patraukli, tiktai nedrįsta jis
Atvirumu išgąsdinti likimo.

O dienos plaukia monotoniškai,
Stotelės keičiasi ir rodos – gyvas.
Vis dunksi viduje lakoniškas
Ieškojimuos paskendęs leitmotyvas.

Taip nejauku be bruzdesio draugijos,
Palangių gėlės šykšti vieno žodžio.
Glamonių norisi, o akys bijo
Žvilgsniu praeinančias lydėti godžiai.