Kai dangus virš manęs taip žemai, taip žemai
Ir  mėnulis ant klevo viršūnės nukrinta,
Jo baltutės dukrelės - žvaigždutės linksmai
Šoka tylųjį šokį, kol rytas prašvinta.

Į mažąsias šokėjas su meile žvelgiu,
O mėnulis nuslysta nuo medžio, vėl kelias.
Negaliu nė trumpam aš sumerkti akių,
Noriu skristi į šviesą, tarytum drugelis.

Bet nutolsta dangus, jau nelieka žvaigždžių,
Saulėj tirpsta ir nyksta pilkieji šešėliai.
Supa klevas šakas ir niūniuoja, girdžiu,
O krūtinėje rangosi nerimas vėlei.