Mano likimo neprileisk

Baigėsi karas, bet tratėjo šūviai
iš girių gūdžių, iš pelkynų.
Tada ir mano tėtis kaip partizanas žuvo,
išėjęs ginti užgrobtos tėvynės.

O prie mano vygės prisėlinęs likimas
paglostė man plaukus virpančia ranka.
Ir aš, garsiai suspigusi, pravirkau,
lyg nujausdama negero kažką.

...Iš Lietuvos vagonai dundėjo dundėjo.
Ir ašara mano per veidą,
kaip kraujas iš žaizdos
ant juodo asfalto Vorkutos
skausmo ugnimi išsiliejo...

...Per naktis laužai kūrenos.
Ginkim laisvę! –šaukė vėl.
Ir iš visur, kur bebuvę, į Vilnių
prie bokšto mes plaukėm.

Baltijos kely, prie bokšto
buvom visi lygūs.
Bet ir čia likimas metė pokštą:
saujai turtai, tautai – špyga...

Jaunoji mamyte, su kūdikiu žaisk,
bet budėk, budėk...
Manojo likimo prie savo vaiko    
NE-PRI-LEISK.
herbera