Ach, (tiesa?) tai buvo vien tik žaidimas:
Žymėtomis kortomis gyvenimą statėm.
Galvojom (tiesa?), štai apžaisim likimą:
Nupliekia karalių nupiepusi triakė.

Ach, (tiesa?) nebuvom karaliais ar damom,
Tik nusmurgęs senamiesčio grindinio vaikas:
Toks šiukšlinių fanas, smulkių prasimanęs,
Tad nevengiantis pūvančio, dūlančio tvaiko.

Tai tik žodžiai (tiesa?), vien tik žodžiai,
Blyškus atspindys tų jausmų, kurie per bruką
tarškėdami ritos.
Juk nebuvom nei pikti, nei kalti, vien tik godžiai
Į gyvenimą kibom, lemties į paraštę įrašyti.

Juk (tiesa?) troškome daug ir lyg sprintą:
Pasenom vaikais, nors turėjo džiugint vaikystė.
Ji pabėgo, pasislėpė gatvės bruke įminta
Pėdom basom, atstumą ženklino kraujas ištryškęs.

Juk nebuvom (tiesa?) blogi, nors gerumo net neragavę,
Nutrūktgalviai, padaužos, pamišėliai laisvės.
Gal atvėsęs namų židinys išginė į gatvę,
Nedėkingi (tiesa?) mamoms už jų nerimą skaistų.

O dalijo lemtis ne džiokerį – krito triakės,
Statymai baigės, ponai, kortas ant stalo.
Prasilošiau ligi siūlės, laisvas lyg ta plaštakė,
Bet kurgi liepsna – tas amžinybės kristalas?..