Kai juodoji naktis barsto saujomis lietų,
Vienišumą vedžiojies, į aušrą eini.
Gal žvaigždė Tau po kojom nukristi galėtų,
Betgi debesys trukdo jai. Einat vieni.

Iš paskos du šešėliai paniurėliai slenka,
Vienišumo ir Tavo, žingsniuoja drauge.
Pasiviję neklausia ir kimba į ranką,
Jie palikt Tave nori būtajam laike.

O dangus nenurimsta, vis lyja ir lyja,
Nors regėti jį žiedu vosilkos tikies.
Bet širdy jau pražydinai baltą leliją,
Tirpsta, nyksta šešėliai, tuoj saulė tekės.