Neprasilenkia paukščiai, tik žmonės –
Plauna pėdsakus jų užmarštis,
Ir tik ilgesio paukštė – dejonė
Į krūtinę kas naktį atskris.

Ir tik liūdesio narvas – vienatvė
Lyg vienuolę budėti užsklęs,
Kol viltis, išsiūbavusi naktį,
Širdies giesmei atvers langines.

Suplasnos ji į aukštį pakilus.
Jos giesmė krištolinė – skambės.
Ir priglaus ją žvaigždynai nebylūs,
Ir paliksi Tu vėl... be širdies.