Užgeso švyturiai ant kranto,
Pravirko pakalnutės pamiškėj,
O Dieve, kaip man trūksta rankų,
Apglėbiančių saldžiausioj nuodėmėj.

Karštų delnų, kurie nudegina blakstienas,
Kaip smiltis nubrauki skruostu.
Be jų aš kaip nublukusi velėna
Voliojuos tarp aštriausių akmenų.

Supjaustytomis kojomis ir veidu
Brendu per smilgas pamary,
Aš tavo rankų pasiilgau –
Per jūrą brisiu kiek matyt.

Sakai, suplėšys ir surys audra aikštinga?
Kaip pilkumą mane ji išardys?
Bet išmesta širdis į krantą nemirtinga
Gal horizontą naują pamatys.