Vaikystė buvo, Tėtis, baravykai,
Kepurėje iš miško parnešti.
Aš viską atiduočiau, kas dar liko,
Galėdama pabūti praeity.

Ieškočiau Tėčio, tos senos kepurės,
Kad prisiglaust galėčiau nors trumpai.
Tas laikas taip yra mane užbūręs,
Dažnai man reikia jo. Labai. Labai.

Surasčiau savo pamirštą takelį,
Galbūt jau želia dilgėlės... Tegu!
Nutiesk siaurutį lieptą man, voreli,
Aš juo pareisiu pasisemt jėgų.