Nepaliesti suprasti. Nepasakyti užgavę.
Kas?

Laikas išeiti.

Prireikė ne vieno skandinančio rudens. Anksčiau viską „sugadindavo“ viltį teikianti ir galiausiai suteikianti Bobų vasara. Tuo viskas ir pasibaigdavo.
Bet.
Kartą.
Dar nespėjus išeiti šiam rudeniui Bobų vasara ėmė ir pamiršo VILTĮ (svarbesnės jai tapo asmeninės ambicijos – polemika su dėde Rudenėliu).
Žmogelis išsidraikiusių voratinklių fone liko stovėti tuščiomis...
Pirštai atsisakė gniaužti lagamino rankenėlę.
Ji išslydo. Kartu su į lagaminą neatkeliavusia VILTIMI.

O jis buvo DIDELIS.
Didesnis nei visais ankstesniais kartais...

Lyg tyčia.