Kai mintimis grįžtu į gimtą sodybą,
kur, apsupę baltą klėtį,
augo pušys su klevais, –
prisimenu Tave, Tėti,
pakumpusį, retais plaukais...
  Kas tik užsukdavo į mūsų sodybą,
  visus pavaišindavai duonine gira.
  Čia užklydusiems žmonėms
  visada vyravo nuotaika gera.
      Išėjai į amžinybę nelauktai,
      palikęs mums liūdesį ir skausmą kartu.
      Tik antkapio baltos raidės byloja,
       kad čia ilsiesi Tu.
          Čia, kapų glūdumoje,
          Tavo amžino poilsio vieta.
           Iš mano lūpų tyliai sklinda malda,
           Ji tik Tau, mano Tėve, skirta.
               Uždegsiu keletą žvakių,
               gal sušildys jos Tave, Tėve.
                Gal džiaugsies, gal ir ne,
                 bet ir gėlių Tau padėjau.