Koks vakaras! Tartum sakralinis, kiek daug jame ramybės!
Įkaitusi žemelė dvelkia medumi.
Pražydusių žiedų, svaigių kvapų plačiai pasklidusi gausybė,
Atrodo,  ne kvėpuoji, bet godžiai juos geri.

Prisėsiu prie obels ant savo rankomis sukalto suolo.
Žiemos  svajonės grįžo su kaupu.
Nusvirusios alyvos saulėlydžio gaisuos žėruoja,
Pilnos savų,  karščiausių paslapčių.

Laimingas metas. Tiktai žmogus, ar jaučia savo laimę?
Ar besupranta dovanoto laiko vertę?
Gal rūškanas, kaip juodas debesis pro gėlę virpančią praeina,
Galvodamas, kur dar šiek tiek išgerti?

Trumpa akimirka, o gal ir ne? Gal mes tik laiką valandom  skaičiuojam,
Kurios prailgsta naktį, liūdname vienatvės ilgesy,
Kai žydinčias vyšnias, alyvas kvepiančias žiemos speige sapnuojam
Ir viskas, kas gražu, atrodo, taip toli, tik ateity.

Pakeiskim laiką. Tegul, kas pilka, nereikšminga, bet būtina,  nugrims į tylą,
Kaip gruntas, šaknys būsimam spalvų stebuklui
Ir vakarui, kada skaidri mintis iš kasdienybės rūpesčių dangun  pakyla
Pažvelgt žemyn, lyg  nuo kalnų, snieguotų jų viršukalnių.

Vakaro akimirka. Ne vakaro ji, ne akimirka, o tik gyvenimo pilnatvės,
Meilės jausmo, laimės, vertybių ir prasmės, taip pat savęs, nušvitęs suvokimas,
Kada nublanksta valdžios ir turto godulys, puikybė, tuščios aistrų naktys
Bei supranti – atėjo vakaras, bet dar ne vakaras, tiktai dienos mažutis pažinimas.

2009-05-27