Kažkur ir vėl nelaimė akmeniu užgriuvo,
Kažkur ir vėl baltas gėles ant gelsvo smėlio deda,
Kažkur vilties stiklinis angelas sudužo
Ir skausmo šukėm palietė pavasarinę žemę.

Sutemo saulė motinos akyse,
Senolis ašaras  sugrubusia ranka nušluostė,
Dar tik pradžia, pati jaunystė!
Atrišk, likime, savo juodą juostą!

Bet ne, likimas kurčias. Jis, matyt, beširdis,
Lyg antstolis negailestingai tuos išvaro,
Kurie gyvenimo tiesas, kitus pamiršta
Ir savo menką „aš“ didžiausiuoju padaro.

Sustok, žmogau, kada tuščia aistra užvaldo protą.
Nenori dėl savęs, sustoki dėl kitų!
Kiek nemigo naktų, svajonių buvo paaukota,
Kad mylimas ir laimingiausias žemėj būtum tu.

Žmogus ne plienas, ne asfalto luitas,
Kaip skaudžiai apsigauname, sakydami:
                                                       – Aš kietas!
Kai protas pralaimi, pasimeta užguitas,
Net ir stipriausiam dažnai gyvenime nelieka vietos.



2009-05-26