Ak, meldžiu, būk!
tik būk žmogumi.

Aplijo sidabru kambario sienas,
gatvėse upėm pragydo asfaltas.
Varpeliais skimbčiojančios būtybės:
- Nepasiduosim, nepasiduosim!

Tik Tu
be skėčio, sušlapusiom plunksnom,
akmenėlio bate klausai,
kai šis atsidūsta:
- O kažkada žmogumi buvau.