Kaip varpo šerdį daužo dienos širdį
Ir daugiabalsis išjutimų aidas čiurlena iš mažos širdies
Į nustebimo sklidinas akis, į suklusimo tylą,
Į alkio, troškulio išaštrintas jusles...
Din - dan...
Saulėtekis - saulėlydis...
Ir aš, ir ta mažutė skruzdėlė, kuri taip atkakliai ropoja mano delnu,
Ir bankininkas po sočių pietų, ir sąvartynų žmogiški šešėliai -
Din - dan...
Žiaurių žmonių žiauriems Dievams aukotųjų kančia ir išbarstyti kaulai,
Iš jų akiduobių seniai išsikalė žolė, o šonkaulius apklojo šaknys.
Din - dan,
Gyvybė pilas tarsi iš Gausybės rago iki žmogaus,
Nes maitoti gentainį - ir pramoga, ir menas.
Din - dan,
Paklaidžioję draugystės sudėtingam labirinte, mes grįžtame atgal,
Nors daug ženklų, kad niekur net nebuvome išėję.
Din - dan...
Saulėtekis - saulėlydis...
Kaip varpo šerdį daužo dienos širdį.