Kažkada gal ir suprasiu,
Kad buvau tau tik sunki našta.
Tačiau, žinok, aš nepamiršiu
To žodžio, kurį ištarei tik tu.
Tu sakei nemyli, nebenori būt kartu.
Aš likau be amo medžių šlamesy.
Gerai, kad tąkart lijo lietus ir praeiviai nematė, kad verkiu.
Tačiau mana širdis buvo skausmo prislėgta,
Ir aš jaučiausi lyg kvailė.
Sužlugdei manas viltis,
Palikai mane neviltį.